Būtent apie tokį pasirinkimą ir kalbėjo jos mama Aldona bei pirmoji mokytoja Dalia Kukonenko, pabrėžusios nuo mažų dienų pastebėtą mergaitės darbštumą ir išradingumą. Ji ne tik sukurdavusi kokią nors pasakėlę ar vaizdelį, bet pati ją iliustruodavusi, sugalvodavusi vaidmenis ar muzikinį foną, nuo mažens dainuodavusi. Anot klasės auklėtojos Gitanos Vasalauskienės, Simona nestokodavusi minčių, kaip paįvairinti kasdienybę, galėdavusi greitai sukurti draugišką šaržą ir išjudinti klasiokus kokiai veiklai, nes pati niekada neatsisakydavusi visuomeninės veiklos.
Merginos pasveikinti ir pasidžiaugti jos studentiškais darbais atvyko Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos buvusi direktorė Dalia Vitkūnienė ir „Ąžuolo“ gimnazijos direktorius Rimantas Bikulčius. Anot jų, visos trys seserys yra pavydėtino darbštumo ir visos apdovanotos talentais, kurie, matyt, užkoduoti Voroneckų giminės genuose. Tą popietę R. Bikulčius nusistebėjo Simonos akių švytėjimu, nes daugumos išvykusių studijuoti buvusių gimnazistų veidai anaiptol nespinduliuoja likus be kasdieninės tėvų globos. Ir juo labiau tarp jų nerasi tokių, kurie galėtų didžiuotis savo darbo rezultatais vos tėvų namus palikę. „Geriausias komplimentas mūsų gimnazistei – ši paroda“, – sakė gimnazijos direktorius.
Ne tik buvę mokytojai ar direktoriai atvyko tą popietę pasižiūrėti savo mokinės darbo rezultatų. Susirinko nemažas pulkelis artimųjų ir pažįstamų, norėjusių kartu su Simona ir jos tėveliais pasidžiaugti puikiai atliktomis studijų užduotimis, kurios gali būti eksponuojamos norintiems pažinti tokio pobūdžio studijas, daugiau sužinoti apie dizaino pradmenis. Beveik visi linkėjo merginai neprarasti ją lydinčios puikios dvasinės būsenos ir kūrybinės ugnelės, nestokoti šaunių idėjų, sumanymų įgyvendinimo ir, žinoma, sugrįžti į Lietuvą…
„Ką daryti, jei nori būti dizaineriu?“
Taip Simona pavadino pirmąją išsvajotų studijų parodą ir pati stengėsi atsakyti į šį klausimą, norėdama padrąsinti susirinkusius į tą susitikimą šiandieninius gimnazistus. Pirmiausia mergina sakė, kad nereikia nosies nukabinti, jei nepavyksta įstoti į prestižines aukštąsias mokyklas, nes kai kurios kolegijos joms bemaž nenusileidžia. Štai ji labai didžiuojasi, kad įstojo būtent ten, kur labai norėjusi, nes nuo mažens įsimylėjusi žodžius „dizainas“ ir „interjeras“. Merginai labai pasisekė, nes šiemet kolegijoje vykdoma tarptautinė programa, pagal kurią studijuojama anglų kalba. Dar vienas malonus dalykas, kad beveik nėra dėstoma jokia teorija, todėl nereikia sąsiuvinių konspektams bei vadovėlių. Nereikia naktimis kažką „kalti“, tačiau jai teko susipirkti daug įvairiausių priemonių praktiniams užsiėmimams, kurie atima tikrai nemažai laiko. Vienos kurios užduoties neatlikus jau nepadarysi sudėtingesnės. Anot Simonos, bene sunkiausia buvo išmokti nubrėžti tiesią liniją, nuo kurios ir prasideda tolimesni darbai.
Eidama nuo vieno kartono lakšto prie kito mergina papasakojo, ko išmokusi per pusmetį ir atkreipė gimnazistų dėmesį į tai, kokie svarbūs kiekviename darbe kruopštumas ir estetika. To išmokus mokyklos suole, kur kas lengviau užduotis atlikti studijuojant. Kelis savo sudėtingesnius maketus mergina pademonstravo keliose projekcijose. Baigdama pasakojimą mergina sakė, kad visos iš pirmo žvilgsnio sunkios užduotys skatina kuo greičiau jas perprasti ir išbandyti, o nuo mažens išlavintas spalvų pojūtis spalvotyros paskaitas paverčia maloniausiu užsiėmimu (vieną tokį Simonos darbą dėstytoja paėmusi kaip mokomąją priemonę būsimiems studentams), kad dizaino studijos jai reiškia žymiai daugiau nei tikėjosi, nes turėjo galimybę pažinti daug įvairiausių medžiagų bei faktūrų ir suvokti, kiek daug galinti padaryti savomis rankomis…
Gražina ZOLOTUCHINA
„Zarasų kraštas“