Žvarbų rudenį dovanojo širdies šilumą
Parašė Administratorius· 2012-10-23 21:31
Kai kiekvienas lapas – gėlė
„Ruduo – tai antrasis pavasaris, kai kiekvienas lapas – gėlė“, – tokiais poetiškais žodžiais tą išties margaspalvę rudens popietę Zarasų švietimo centro metodininkė Laima Mikitienė pasitiko į tradicinius „Rudens poetinius pokalbius“ susirinkusius rajono literatus – daugiausia kuriančius pedagogus, jų mokinius bei kitus poezijos gerbėjus. Prie arbatos ar kavos puodelio, kiekvieną svečią metodininkei Jolantai Lašaitei rūpestingai godojant, netrukus ir užsimezgęs šiltas pokalbis, pamargintas literatų eilėmis, besiliejančiomis melodijomis. „Basomis eiti gera, negalvojant visai apie nieką...“ –
Išplėstos Naujienos
nerūpestingos užsimiršimo valandėlės šaukėsi Vasilijus Trusovas; „Gyvenimas – toks keistas sielos skrydis“, – filosofiškai stebėjosi Giedrė Mičiūnienė; „Medžiai miršta, kad atgimtų, žmogus – deja...“ – būties trapumas žeidė Jūratės Klimaitytės Mardosienės eilėse; mamos jaunystės suknelę ir svajones klostė Gitana Vasalauskienė, dėl „pavėlavusių išsipildymų“ atsiduso Rūta Denafaitė... Beje, mokytoja Rūta su džiaugsmu pristatė ir savo mokinę – abiturientę Austėją Snarskytę, kuri paskaitė ir daugiau savo eilių. Mintimis apie poeziją dalijosi ir literatė Ona Kačkienė, ir popietėje svečiavęsi Seimo narys Algimantas Dumbrava su žmona Alicija, kurie džiaugėsi, kad rajone daug kuriančių žmonių, kad jų poezija tokia artima, sava, ir linkėjo literatams bei visiems susirinkusiems tame vilkučiu besisukančiame gyvenime dažniau stabtelėti ir atrasti bent minutėlę laiko pamatyti, išgirsti, pasigėrėti...
Beje, Seimo narys į šį renginį atėjo ne tik pasiklausyti literatų eilių... Zarasų švietimo centro salėje kiekvienas, vos įžengę pro duris, iškart pastebėjo vieną naujovę – salėje stovėjo pianinas! Tai buvo sena Centro darbuotojų svajonė – įsigyti pianiną, kad į renginius kviečiami muzikantai turėtų kuo groti. Tačiau pianinas – nepigus daiktas, o su lėšomis visi žinome, kaip yra... Ir štai Seimo nariui A. Dumbravai bei sadūniškiui Aurimui Barzdai tarpininkaujant, Zarasų švietimo centre „atsirado“ Sadūnuose gyvenusių, o dabar Anglijoje vietos po saule ieškančių Rūtos ir Gintaro Visockų dovanotas pianinas. Kadangi Visockai buvo žadėję šiuo metu parskristi į Lietuvą, mieluosius Sadūnus, A. Dumbrava tikėjosi juos čia susitikti ir asmeniškai padėkoti. Gaila, Visockai grįžti vėlavo, ir nors susitikimas su jais Švietimo centre įvyko, bet jau be Seimo nario.
Tą popietę dovanotąjį pianiną pirmosios išbandė Zarasų meno mokyklos auklėtinės Viktorija Narbutaitė, Rūta Kuzmaitė, Brigita Lukmanova ir mokytoja Danutė Konošova, susirinkusiems padovanojusios ne vieną gražią melodiją. Miela buvo klausytis ir jaunimo grupės „Baltos varnos“ narių Teresės ir Mildos Andrijauskaičių bei Ramintos Razmaitės dainų.
Ir žmogus – kaip gėlė...
O po kelių dienų įvyko jau minėtasis susitikimas, palikęs labai šiltą ir šviesų jausmą kiekvieno jame dalyvavusio širdyje. Rūta ir Gintaras Visockai papasakojo, kad pianinas buvo nupirktas visai dar mažytei jų dukrelei Donaldai, pradėjusiai lankyti muzikos mokyklą, kartais prie jo prisėsdavusi ir pedagogė Rūta. Visockų namuose Sadūnuose pianinas kartu su šeima „išgyvenęs“ ar ne 16-lika metų. Galbūt todėl susitikimo metu juo ėmus groti Zarasų meno mokyklos mokytojai Dangirai Zavackienei Rūtos akyse sužvilgo ašaros, prišauktos gal prisiminimų, gal namų nostalgijos... „Ar negaila, juk šis instrumentas tapęs kone jūsų širdies dalele?“, – dėkodama už dovaną klausė Švietimo centro direktorė Gintarė Laurikėnienė. „Kad dovanojome – negaila, nes jau kelerius metus jis stovėjo bežadis... Kai dukters paklausėme, ar galime jį dovanoti (šiaip ar taip, juk tai jos pianinas), ji taip ir pasakė: „Žinoma. Geriau, kad juo kas nors grotų, nei jis tylus stovėtų“. Džiaugiamės, kad šis pianinas, kuriuo mūsų dukra grojo mokydamasi, kuris jai padėjo laimėti ne vieną muzikinį konkursą, neliūdės vienas, juo gros muziką mylinčiųjų rankos“, – sakė Rūta ir Gintaras Visockai.
Ar nepasiges pianino, jei kada sugalvos grįžti į Lietuvą, Sadūnus? Anglijoje, Lico mieste, jau ne vienerius metus gyvenanti ir dirbanti Visockų šeima, anot Gintaro ir Rūtos, sako neplanuojanti toli į priekį. Šiuo metu jiedu ir neseniai vedęs sūnus Danas turi neblogus darbus, Rūta netgi spėjusi užsitarnauti vadovaujantį postą, Donalda Lico universitete studijuoja mediciną... Savų namų, žinoma, pasiilgsta ir pasigenda, kai kartkartėmis sugrįžta į Sadūnus, vis namučiuose pasitvarko, bet mintis apie sugrįžimą (ar nesugrįžimą) atideda į šalį. Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi... Tad Visockai ateities planų ir nekuria arba bent jau nekalba apie juos garsiai, nes gyvenime dažnai viskas susidėsto savaip. Tądien jie tiesiog paprasčiausiai džiaugėsi, kad jų dovana vertinama, branginama, o susirinkusius labiausiai šildė šis gražių žmonių gražus poelgis.
Danutė Pulokaitė
Vasilijaus Kukonenkos ir Jolntos Lašaitės uotraukos.