Pakalbinom pačią Virginiją: esu lietuvė, zarasietė, biomedicinos mokslų daktarė, šiuo metu su šeima gyvenu šiaures Anglijoje. Baigusi Vilniaus Universitetą išvykau studijuoti į Londoną ir Queens universitete įgijau magistro laipsnį. Vėliau persikėliau gyventi į Miuncheną, kur Ludwig Maximilian universitete apsigyniau daktaro laipsnį ir dirbau vėžio diagnostikos ir mokslinio tyrimo srityje Miunchene, Londone ir Leeds. Nuo mažumės gabi dailei, lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą Vilniuje ir Harrow dailės mokyklą Londone. Šiuo metu visas jėgas skiriu vaikų meniniam ugdymui.
Apie dailės mokyklą Bradforde: Anglijoje vaikai pradeda lankyti mokyklą būdami 4,5 metų ir ten iškart prasideda „muštravimas“ – kuo geriau pasirodyti per egzaminus. Septyneri metai praleisti pradinėje mokykloje yra nekūrybingi, ir kuo toliau, tuo labiau susilaukia visuomenės kritikos dėl choreografijos, muzikos ir dailės išgujimo iš ugdymo proceso. Anglijoje yra mokyklų, kur vaikai per septynerius metus neturi galimybės susipažinti su spalvų palete, šešėliavimu, dailės istorija.
Kai mano dukrai suėjo septyneri, o sūnui dešimt metų, pradėjau dairytis, kur galėčiau lavinti vaikus po pamokų. Vizualaus meno mokyklos Anglijoje galima sakyti neegzistuoja! Bradfordo švietimo skyriuje man buvo pasakyta kad nėra tradicijų, nėra mokytojų, nėra paklausos: Ponia Nolsiene, jei jums taip reikia dailės mokyklos, atsidarykite savo!
Na ką gi, nieko kito neliko, kaip taip ir padaryti. Nes mačiau savo vaikuose beatsiveriančią tuščiavidurę spragą, kurią būtų buvę lengva užkišti kompiuteriais, iPadais, televizoriumi ir daugiau niekas neberūpėtų. Bet man rūpėjo. Norėjau, kad vaikuose tebesilietų įgimtas polinkis spalvoms, linijoms, vaikiškai pasaulio interpretacijai... O aš tikiu, ir su visais, kas klausosi, dalinuosi savo nuomone, kad vaikai išmoks skaityti ir skaičiuoti, kai tam subręs jų protas, o šiuo kritišku periodu reikia puoselėti jų natūralų prigimtinį kūrybingumą.
Po mėnesio, netoli savo namų atidariau šeštadieninį dailės būrelį. Pirmame pusmečio ilgio semestre mokėsi 10 vaikų, tačiau metų pabaigos darbų parodą centrinėje dailės galerijoje Bradforde, aplankė per šimtą žmonių. Kiekvieną semestrą ateidavo naujų vaikų. Dabar, švenčiant mokyklos trijų metu sukaktį, turime 140 vaikų, dešimt klasių, šešis mokytojus. Mokykla veikia nuo pirmadienio iki penktadienio vakarais ir visą dieną šeštadienį. Turime daug kuo pasididžiuoti, ką per trejus metus pasiekėme: oficialus neformalaus ugdymo mokyklos statusas, Londono Trinity koledžo akreditacija, suteikianti teisę išduoti pripažintus diplomus. O kiek laimėta konkursų, svarbių prizų, kiek suorganizuota parodų. Ir štai mūsų pirmoji, mažytė, tačiau nepakartojamai jaudinanti tarptautinė paroda mano gimtuosiuose Zarasuose! Ačiū.
Apie šią parodą: penkiolika akrilo darbų, nutapytų ant akrilinio popieriaus, kurie atrinkti iš savaitės repertuaro, skirto „Auksinio abstrakcijos amžiaus“ studijai. Vaikai studijavo spalvų ir kompozicijos dėsnius Vasilijaus Kandinky, Viljam Baziote, Polio Klee ir Joan Miro kūryboje.
Šie darbai nutapyti vienos pamokos bėgyje, per pusantros valandos, įskaitant kelis eskizus. Tai išties yra labai intensyvaus polėkio rezultatas.
Darbai, paremti V. Kandinskio studija, atskleidžia vaikų susidomėjimą išreikšti savo jausmus spalvomis. Tai buvo labai natūralus procesas, vaikams nereikėjo ilgai sukti galvos, ką atvaizduoti. Tai kalbėjimas spalvomis.
Panašūs ir V. Baziote įtakoti darbai - plazminėje materijoje plūduriuojantys nerealūs padarai - ar reikia vaikus dar įkalbinėti pasinerti į jų pačių vidinį pasaulį, kupiną vaivorykštės spalvų būtybių!
Gal kiek arčiau žemes P. Klee įkvėpti darbeliai - tačiau menininko įgimtas muzikalumas, spalvų harmonija, karikatūristo talentas lėmė jo išskirtinį meninį stilių. Vaikai tą pajuto ir išreiškė savo šiek tiek komiškuose miestuose.
Dėkojame Virginijos šeimai, jauniesiems mokyklos ugdytiniams už geranoriškumą ir bendradarbiavimą, o norinčius apžiūrėti parodą kviečiame užsukti į Zarasų švietimo pagalbos tarnybą.

Tekstas ir nuotraukos Gintarės Laurikėnienės