Atsakymo toli ieškoti nereikėtų: „pilnatvė, kai pasaulis priartėja – kelius ir išmintį tau tiesia“, kai „paguosti, apglėbti – jokia našta: neieškau ramybės – gyva verpete“. Ypač tada, kai įsitikini, kad „gyvenimas toks mažas – telpa saujoj... Beribė meile spindinti siela“.
„Beribė meile spindinti siela“ – ir yra šios knygelės varikliukas, skatinantis prisiminti, kas yra – buvo ir bus brangiausia.. Kartų įprasminimas – amžinųjų vertybių įtaka nuskamba labai tvirtai ir aiškiai: „Tėvų dorovės nesugriovę: Kely ieškoję savasties ir meilės pažinimo mato“... Gal todėl tokia ryški ir perregima gimtinės šviesa, nes žvilgsnis taip ir sustingsta prie kelio, „kuriuo ateina taip artimi ir brangūs žmonės“: knygelėje ypatingai daug geros auros – eilės skirtos patiems artimiausiems, Zarasams. O kaip kitaip? Jei tikrai „susirišo raišteliu širdys“... Tai nuostabus įrodymas, kad meilės ryšys begaliniai svarbus, kadangi „gilios ir molinos kelio provežos. Auštant ar temstant, giedroj ar ūkanoj nė dienos, nė akimirkos nebuvom vieni“, nes visada egzistavo neprieštaraujantis „traukos dėsnis dar senolių atrastas. Jis su švenčiausia žemėje viltimi: būk su manim, tik būk su manimi“.
Švelnus tikėjimas tampa dvasinės plotmės erdve, kurioje atleidimas – svarbiausia būsena: „užgijo be rando nemeilės žaizda“, įprasminantis švenčiausias dorybes: „su meile, skausmu ir kantrybe iriuos“, o šventa krikščioniška pareiga ar begalinis noras padėti artimam (ne tik giminystės ryšiais siejamam) - lyg atsidūsimas: „vis bėgau ir bėgau į tavo glėbį, kad užstočiau tave krūtine“.
Mums sunku išmatuoti jausmų gylį, įžvelgiant žmogiškumą: santykių tvirtumo svarbą, taurumą, tačiau ne veltui prasitarta: „žinau, kas turi širdį, artimojo skausmą girdi“. Ne apie organą, kuris palaiko kiekvieno gyvybę, kalbama, - subtilus sielos virpesys apibūdintas taip jautriai, jog pats pajunti ir supranti, kaip „smiltimi byra gyvenimas – meilė vargas ir vardas“...
Skaitydamas negali nesižavėti, nepajusti, kaip „skleidžiasi žodžių spalva ir prasmė“. Čia pabrėžiama ištarto ir nepasakyto žodžio svarba: „vieną kitą žodelį iš širdies gilumos palikau“. Kadangi kalbama iš širdies, todėl taip sklandžiai „skubinu dieną – kamuolį rūpesčio siūlų“, kad įžvelgtum, „kas virė jo geroj širdy, kad ir po dešimtmečių girdi“...
Knygelėje ryškus skubančio laiko motyvas: „kas branginta - vien šešėliai lieka“, nes „nėr dienų – kažkur išėjo“... Ir nors taip tyliai sukrebžda liūdesys, virpteli nerimas -„siela ieško vaisiaus, kurs nebenunoko“, bet ša... Juk ir „patamsiuos klaidžioja viltis“, todėl tiek daug aiškumo ir prasmės: „dar žėri visatoj nepažintas žemės grožis“, o „svajonė – tai likimo vartų raktas“.
Tikrai neretai norisi paklausti, kiek mūsų yra šioje žemėje, kurios „laiko gyslose pasaulio triukšmas“? Atsakymas suskamba tuoj pat: „tiek daug manęs – net vienas lašas“... Ir nors liūdnoka gaida paliečia sielą, kai išgirsti: „jau nebūsiu šienpjovė, nei dainininkė, supratau – esu kantri skruzdė“, bet tolesnis epitetas „laiminga“ atveria būsenos jausmą ir svorį – puikiai atskleidžiantį kiekvieno mūsų misiją ir gebėjimą mylėti gyvenimą.
Kalbėti galima būtų daug... Bet paprasti žodžiai visada tampa mažareikšmiai. Pakartosiu - „Pilnatis“ – -dvasinė būsena: joje laiko išpurenta dirva, kurioje tiek daug žydinčios meilės, gerumo daigų ir išminties šviesos... Tiek daug švento išpuoselėto paprastumo. Nepamirškim, kad „Meilė – tai sielos budėjimas. Sielos žydėjimo viešpatija“, nes jau išmokta „pro ledą gaudyti šviesą, šešėlyje ja tikėti“ – tai lyg Priesaika, duota Sau, Gyvenimui, Meilei, kuri taip sąžiningai ir vykdoma.
Apibendrinant norėtųsi ne tik padėkoti, bet ir užtikrinti: „švies, nes šviečia, švietė“. Ir dar pridurti – RYŠKIAI.

Giedrė Mičiūnienė