Iš Kazimiero Būgos laiškų, rašytų žmonai, kalbininkams, žiūrovai sužinojo, koks išmintingas, protingas bei atkaklus buvo profesorius. Namuose jis būdavęs tylus: dažniausiai užsidarydavo savo kambaryje ir skaitydavo arba vaikščiodavo vienas po apylinkes. Bet vos kam pradėjus kalbėti kita tarme, arba vos išgirdęs kokių naujų mįslių ar priežodžių, šis tuojau įsitraukdavęs į pokalbį, užsidegdavęs aiškindavo. Jis taip pat mėgdavo pats įterpti kokių įdomesnių pasakymų, negirdėtų patarlių. Vos jam prabilus, niekas nesugebėdavo jo pertraukti, tarsi, kiti egzistuoja tik tam, kad jo klausytųsi. Šis didis asmuo, kurio garbei mūsų gimnazija pavadinta jo vardu, dar pats nežinodamas atidavė savo gyvenimą gimtajai kalbai pažinti iki pačių jos giliausių gelmių. Kaip pats Kazimieras Būga yra pasakęs: „Žmonių kalba yra tai įvairių įvairiausių žinių aruodas. Ji atstoja geriausią senovės dokumentų rinkinį. Kalba– tai mūsų archyvas. Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautas gyvenimas, jų kultūra, jų santykiai su kaimynais.“
Puikiai atlikta kompozicija tarsi patvirtino teiginį: „Kas prisiliečia prie žodžio versmės, tas subręsta gėriui, grožiui, šilumai, o geros emocijos užaugina sparnus.“
Po meninės kompozicijos prasidėjo mokslinė konferencija „Gražiausia kalba – gimtoji“.
Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vanda Normantienė, padėkojusi mokinimas, juos rengusioms mokytojoms už įspūdingą kompoziciją, pristatė gausų būrį lektorių, atvykusių iš Lietuvos Edukologijos universiteto.
Pirmasis pranešimą „K. Būgos kalbotyros terminų savitumas” skaitė docentas Vidas Valskys. Kas galėjo pagalvoti, kad sąjama reiškia skiemuo, o kalbomokslis – gramatika? Jis nagrinėjo K. Būgos fonetikos, kirčiavimo terminus, kalbos lygmenų ir kalbotyros šakų, linksnių pavadinimus. Sužinojome, kad kalbininkas savo darbuose vartojo daug paties sukurtų terminų.
Jau ne pirmą kartą į Dusetas atvykstanti asistentė Vilija Janušauskienė skaitė pranešimą „Lietuvių literatūros at(si)vėrimas K. Būgos tyrinėjimų raktais.“ Buvome sužavėti tuo, ką išgirdome. Pasirodo, nemažai mitologų tyrinėjimų yra paremti Būgos darbais. Juk jis pirmasis gilinosi į mūsų kalbą, o kad tą padarytų teisingai, turėjo pažvelgti į pačias šaknis. Ir ne vien mūsų, bet taip pat ir kaimyninių šalių, kultūrų.
Docentė dr. Lina Murinienė pranešime „R. Granausko Gyvenimas po klevu: žemaitiško žodyno gelmė“ akcentavo, kad šis rašytojas – regioninis autorius, visa jo kūryba nuspalvinta žemaitiško kolorito. Rašytojo kalboje atsispindi žemaičių šnektos intonacijos, veikėjų paveikslai pasižymi ryškiu žemaitišku charakteriu. Jiems būdinga kaimiška išmintis. Nedidelę ištrauką iš šios apysakos ji perskaitė žemaitiškai, taip išryškindama rašytojo kalbėsenos, stiliaus savitumą.
Išklausę lektorės Vidos Česnulienės pranešimą „Kalba ir tarmė – lyg nepakartojami langai, pro kuriuos žvelgiame į pasaulį“ dar kartą įsitikinome, kad kuo daugiau mokame kalbų, jos tarmių, tuo daugiau mums atsiveria langų žvelgti į pasaulį. Ne mažiau įdomūs buvo ir lektoriaus dr. Aurimo Markevičiaus, docentės Jurgitos Girčienės bei asist. Gintos Čingaitės-Kiznienės pranešimai.
Visi kalbėjo su užsidegimu, noru perteikti žinias bei sudominti mums. Nors konferencija užtruko ilgiau nei buvo tikėtasi, bet tikrai buvo verta savo laiką skirti, kad suprastum kalbininko Kazimiero Būgos darbų svarbą, įsigilinti į esmę.
Svečiai išsivežė šiltą, jaukų dusetiškių priėmimą, o mes, pajutę lietuvių kalbos unikalumą, gražumą, išskirtinumą bei ilgą kelią iki tokios kalbos, kokią dabar turime, pakylėta nuotaika skirstėmės iš konferencijos.

Marija KUZMAITĖ,
Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos II g klasė
Nuotrauka Alvydo Stausko
Mokinių meninė kompozicija „ Laiškai. Iš praeitis...“